Dažnai tenka išgirsti sakant: „Tai žmogus sukūrė Dievą, o ne
Dievas žmogų“. Tokia mintis dažna ateistinėje literatūroje. Ir žinot ką, o gi
tame yra daug tiesos. Tai, kad Dievas sukūrė žmogų, tikinčiajam – savaime suprantamas
dalykas, tačiau išgirdus, jog tai žmogus sukūrė Dievą, dažnas tikintysis
užsidega šventu pykčiu. Gal neverta pykti? Nes žmogus išties dažnai sukuria
Dievą. Juk esate girdėję kaip sakoma: „Aš turiu savo dievą ir tas tavo krikščioniška
Dievas man visiškai neįdomus“. Ką tai reiškia? Toks žmogus išties sukuria
dievą, pagal savo paveikslą. Kaip pastebėjo popiežius Benediktas XVI, toks
tikėjimas negeba išeiti toliau savojo Aš. Tad ir gaunasi, kad žmogus susikūręs
dievą, jo nepažįsta tokio koks jis yra iš tiesų. Toks žmogus meldžiasi
kažkokiam iliuzoriniam Dievo įvaizdžiui, kuris su realybe dažnai neturi nieko
bendra. Manau drąsiai galime sakyti, kad toks žmogus meldžiasi ne Dievui, bet
sau.
Taigi šia prasme, žmogus iš tiesų sukuria dievą. Jis
susikuria sau patogų dievuką, kurio reikalui esant galima manipuliuoti, o jei
kažkokia tokio dievuko savybė nepatinka, ją visada galima pakeisti nauja.
Tikintis ir einantis į santykį su Dievu asmuo, C. S. Lewiso žodžiais tariant
tampa ikonoklastu ir sugriaudamas savo turimus neteisingus Dievo įvaizdžius
pradeda pažinti Dievą tokį koks jis yra iš tiesų. Tas pažinimo kelias tęsiasi
visą gyvenimą, nes savo susikurtą dievuką, kartais nėra taip lengva išmesti iš
savo savimonės, jis vis veržiasi savimi pakeisti originalą.
Sugebėjimas talpinti mintį į nedidelę teksto apimtį - neblogas gabumas :)
AtsakytiPanaikintiManau, kad menininkų bandymai nupiešti ar skulptūroje pavaizduoti dievybę būtent ir atspindi tą žmogaus ribotą bandymą "kurti Dievą" pagal savo supratimą. Žiūrėdami į kokį primityvų "šventą" paveikslą suprantame, kad tikrasis Dievas yra daug daugiau, nei gebame įsivaizduoti, o tuo labiau - atvaizduoti...
AtsakytiPanaikinti