Prarastoji kosminė liturgija

   Beskaitant Mircea Eliade knygą „Šventybė ir pasaulietiškumas“ radau įdomų pastebėjimą: „Šiuolaikiniams žmonėms, nustojusiems religingumo kosmosas tapo neįžvelgiamas, inertiškas ir nebylus: jis neperduoda jokio teikinio, jokios „šifruotės“. Gamtos šventumo jausmas Europoje šiandien gyvuoja pirmiausia tarp kaimo žmonių, nes kaip tik ten išliko krikščionybė, išgyvenama kaip kosminė liturgija“. Miesto žmogus atitrūkęs nu gamtos, jo kosmosas (egzistencine prasme) yra labai susiaurėjęs. Miesto žmogus nors ir gyvena veikimas globalaus kaimo sindromo, tačiau jis visiškai atitrūkęs nuo jį supančio kosmoso kaip hierofanijos. Manau tai didis praradimas. Atotrūkis nuo gamtos gerokai pakeitė krikščionybės suvokimą. Dažnai tenka išgirsti, kad krikščionys nebesugeba išgyventi liturginių metų, bet čia nieko nuostabaus, seniau liturginiai metai ėjo lygiagrečiai su gamtos ciklais, kurie buvo gyvi žmogaus buitiniame gyvenime ir apskritai kasdienybėje. Dabartinis žmogus mato tik orų prognozėmis, atostogų ir drabužių kuriuos rengiasi, prizmės nustatytą gamtos cikliškumą. Senojo žmogaus gyvenime gamtos ciklas buvo esmiškai svarbus ir paprastai glaudžiai susijęs su liturginiu kalendoriumi.
   Kodėl taip rašau? Nes kai pašneku apie kosminę liturgiją, dažnas bičiulis krikščionis į mane žiūri it į kažkokį ateivį iš kitos planetos. Žinoma, neteigiu, kad aš labai giliau už kitus išgyvenu kosminę liturgiją, aš čia turbūt nesiskiriu nuo didžiosios daugumos miestiečių, tačiau pats suvokimas, jog visas pasaulis yra viena didelė kosminė liturgija be galo žavi ir skatina judėti pirmyn, tikintis, jog kažkada visa savo esybę ją išgyvensiu.