Kai krikščionys sako, kad Dievas myli žmogų, C. S. Lewis žodžiais tariant, reiškia, kad Dievas būtent myli, o ne kaip nors suinteresuotai rūpinasi žmogaus gerove, kuriai iš tiesų yra abejingas. Ne, Dievas žmogų paverčia savo meilės objektu. Dievas nėra „geraširdis senukas, mieguistai linkintis jums laimės, kaip jūs pats ją suprantate, ne šaltas filantropas, primenantis sąžiningą taikos teisėją, ne rūpestingas šeimininkas kuris jaučia atsakomybę už svečių patogumus, bet tikrų tikriausia visa naikinanti liepsna, Meilė sukūrusi pasaulius, atkakli kaip menininko meilė jo kūriniui, despotiška kaip žmogaus meilė šuniui, nenumaldoma ir reikli kaip lyčių meilė [...] protas nepajėgia paaiškinti, kodėl kurie nors kūriniai, juo labiau tokie kaip mes įgijo didžiulę vertę Kūrėjo akyse.“ (Iš knygos: „Kančios problema")
Komentarai
Rašyti komentarą