Ar tikėsi tada kai tau prirems šautuvą prie kaktos?

   C. S. Lewis rašė: „Niekada negali žinoti, kaip tvirtai nuo nors tiki, kol šio tikėjimo teisingumas arba klaidingumas netampa tau gyvybės ar mirties klausimu [...] Tikėjimo tikrumą patvirtina tiktai realus pavojus“.
   Kartais mes iki pažaliavimo kovojame už savo tikėjimą ir tai gal nėra blogai, tačiau kova paprastai neišeina iš mūsų komforto zonos. Kiek dažnai mes vos iškilus pavojui, staiga keičiame savo įsitikinimus arba laikinai pradedame deklaruoti priešingą jiems tikėjimą? Žinoma, vos pasikeitus situacijai, kurioje nebelieka tikro ar menamo pavojaus, grįžtame prie ankstesnio požiūrio. Juokingiausia tai, kad pavojus dažnai būna menamas ar apsiriboja iliuziniu manymu „ką apie mane pagalvos žmonės?“. Tad gerai yra išsikelti klausimą, ar prirėmus šautuvą prie kaktos su tikslu tave nužudyti tavo tikėjimas liks toks pats? Jei ne, tada klausimas kiek tu tiki, o kiek tai tėra tavo susikurta povyza? Žinoma, tada kyla ir kitas klausimas: jei tavo tikėjimas keičiasi iškilus vos menkiausiam nepatogumui, kiek tu iš tiesų esi tikintis, o kiek tai tėra tavo melas sau, aplinkiniam ir Dievui? Ar esant tokiam pseudotikėjimui verta save vadinti tikinčiuoju? Ar verta gaišti laiką saviapgaulei? Ar išvis reikia ginti šitą melą?

Komentarai