Skaitant Jėzaus susitikimą su vienu akluoju, jis padaro gana keistą veiksmą: jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis (Jn 9,6). Apie šią vietą teko girdėti įvairių pamąstymų, nuo atlikto maginio akto iki to, kad seilės turi gydomųjų savybių ir pan.
Neseniai, beskaitydamas Gintaro Beresnevičiaus knygą „Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas“ atradau įdomią mintį: Spjovimas, kaip žinoma, archajiškas religinis ar maginis veiksmas, seilėse slypi asmens esmė, siela, esencija ir pan. Spjovimas tai galių perdavimas, Dievo seilės kaip ir jo dvasia – Dievo esmės išraiška (P. 115). Iškart po to Jėzus nusiunčia akląjį nusiplauti akis į Siloamo tvenkinį ir šis po to praregi.
Šios mintys kreipia link sukūrimo pasakojimo, tad stabtelėkime ties dviem momentais:
I. Jėzus seilėmis patepa aklojo akis, tuo pačiu panaudodamas ir purvą. Prisiminkime kaip buvo sukurtas žmogus: tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2,7). Tad gal tas seilių ir molio mišinys simbolizavo žmogaus perkūrimą (nes šis buvo aklas nuo gimimo, tad buvo reikalingas perkūrimo iš naujo).
II. Tai, kad aklasis turėjo apsiplauti tvenkinio vandeniu vėl gi mus kreipia į kūrimo aktą, nes vanduo biblinėje ir apskritai krikščioniškoje simbolikoje paprastai ir simbolizuoja kūrimą arba perkūrimą.
Nežinau, keik šie mano pamintijimai atspindi realybę, bet tema užkabino, tad mintysiu toliau, o dabar būtų įdomu išgirsti jūsų mintis šiuo klausimu.
Komentarai
Rašyti komentarą