Jėzaus laikais nusidėjėliai buvo skirstomi į keturias pagrindines grupes: fizinę, rasinę, socialinę ir moralinę. Pirmoji grupė nulemta sampratos, kad bet koks fizinis neįgalumas būna susijęs su nuodėme. Čia liga suvokiama ne kaip natūralus gamtinis reiškinys, bet kaip nuodėmės pasekmė. Todėl kai Jėzus pagydo nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai klausinėja ar aklumas kilo dėl jo ar dėl tėvų nuodėmės (plg. Jn 9,1-2). Jėzus gydydamas atleidžia nuodėmes, pvz. paralyžiuotajam nuleistam per stogą (plg. Mk 2,1-12), tačiau kadangi tik Dievas gali atleisti nuodėmes žydams kelia Jėzaus veiksmai kelia pasipiktinimą. Antroji grupė tai svetimšaliai. Jie laikyti nusidėjėliais, nes nesilaikė Įstatymo. Šiai grupei priskiriami samariečiai ir Palestinoje gyvenę pagonys. Nuo šios nuodėmės galėjo išlaisvinti ik paklusimas Mozės Įstatymui. Dėl šios priežasties pagonys neturėjo teisės įžengti į Jeruzalės šventyklą. Pagoniui įžengus į Šventyklą jis galėjo ją suteršti ir būti užmėtytas akmenimis. Trečiajai grupei priskiriami mokesčių rinkėjai. Jie laikyti lupikautojais. Vienas iš tokių nusidėjėlių Levis Alfėjaus sūnus buvo Jėzaus pašauktas į jo būrį. Ketvirtoji nusidėjėlių grupė yra susijusi su etika. Jai priklauso prostitutės ir paleistuviai. Čia pavyzdys galėtų būti moteris Simono namuose plovusi Jėzaus kojas arba samarietė turėjusi penkis vyrus ir dabar gyvenanti su vyru su kuriuo nebuvo sistuokusi (plg. Jn 4,1-30).
Komentarai
Rašyti komentarą